G.Ronkaitis. Apie Dievą Ragutį (II)

Grįžęs iš piligriminės kelionės Himalajuose aplankiau Viešpaties Ragučio akmenį prie Šv. Paraskevijos cerkvės. Džiugu, situacija kiek pagerėjusi, vieta pamažu ima atsigauti, nors vėl teko pašalinti keletą nuorūkų ir šiukšlių. Tačiau atsirado ir daug žvakučių, akmuo pamažu imamas gerbti ir tvarkyti. O pašalinti atidirbusias žvakutes jau daug linksmiau ir natūraliau, nei nepagarbiai ne vietoje numestas nuorūkas…

Aptvarkius, akmuo vėl prabilo. Šį kartą kalbėjo trumpai. Supraskime, kalba ne „akmuo”, o už jo slypinti ir per jį pasireiškianti galia, kurią galima būtų pavadinti protėvių dvasia arba tiesiog – Lietuvos Dvasia. Buvo taip pasakyta: LIETUVA TAPS LAISVA TUOMET, KAI ŽMONĖS ATSIGRĘŠ Į PROTĖVIŲ TIKĖJIMĄ.

Vėliau atėjo ir trumpi paaiškinimai. Pirmiausia, „žmonės” – tai nereiškia „visi žmonės”, o bent jau tam tikra dalis tautos, kurios užtektų protėvių stiprybei palaikyti. Antra – kalbama apie „protėvių tikėjimą”, o ne apie „religiją”, kaip tai suprantame šiandien, – kai religija tapo atskirta nuo likusio žmogaus gyvenimo. Senovėje protėviai tokių „religijų” neturėjo. Buvo tai, ką dabar Rytų pasaulėžiūros terminais esame pratę įvardinti žodžiais „karma” bei „dharma”. Žmogus gimdavo konkrečioje vietoje ir garbindavo Viešpatį pagal protėvių papročius. Nebuvo misionierių ir religijų konkurencijos. Tai tiesiog neturėjo prasmės. Taip ir dabar yra Indijoje – indusu gimstama.

Taip pat „protėvių tikėjimas” nereiškia kažkokios konkretaus šiandienos ar praeities garbinimo formos, to, ką esme įpratę vadinti „baltų religija” ar „pagonybe” ir pan. Mūsų Tėvynės istorijoje tų formų buvo pačių įvairiausių. Yra tai, kas visa tai vienija: bendrystė per žemę, akmenį, medį, gamtą; kiekvienas pats turėtų prajausti, ką jam šnabžda protėvių šventieji akmenys ir kalneliai, kur šimtmečiais degė Šventoji Ugnis. Ką žmogui kalba Lietuvos Dvasia? O konkrečios formos neturi reikšmės. Garbinamas ne akmuo ir ne medis, o per jį pasireiškiantis ir su žmogumi bendraujantis Viešpats, Aukštesnioji Sąmonė. Kaip liūdnai juokavo etnologas G.Beresnevičius: jei mūsų protėviai garbino akmenis ir medžius, tai dabartiniai tikintieji garbina bažnyčias… Juk žinome, kad yra ne taip.

Lietuvos Dvasia yra stipri, tačiau, jei negausės žmonių, ją jaučiančių, jai atliepiančių, kiekviena stiprybė gali išsekti, pasibaigti. Protėvių darbais, maldomis ir atsidavimu užtarnauta galia – nėra beribė. Laiko nėra daug. Turime imtis atsakomybės patys – čia ir dabar. Tai reiškia tik viena – sąmoningumo auginimą savyje.

Ir paskutinis dalykas – pabrėžta, kad Lietuva kol kas nėra laisva. Ji buvo laisva tol, kol laisvai gyvavo ir viešpatavo protėvių dvasia. Jos paneigimas (nesigilinant į sudėtingas to priežastis) sukėlė besitęsiančią vergystę-baudžiavą, kuri įvairiomis formomis gaji iki šiolei. Kaip pasakyta „blogiausia iš vergijų žmogui – netekti šviesos, atsklidusios iš visų senovės šventovių…” (O.M.Aivanhov). Tačiau įsiklausykime į ištartus žodžius: „Lietuva taps laisva…” … Tai įvyks – ir tai svarbiausia. Gal tuomet, kai žmonės taps sąmoningesni ir verti savosios laisvės.

Lietuvos Dvasia yra pati tolerancija ir draugystė. Ji tą įrodė per savo tūkstantmetę istoriją, niekuomet nesiekdama supriešinti žmonių bei įvairių pasaulėjautų (dabar religijomis vadinamų). Juk užtenka tik perskaityti Karaliaus Gedimino laiškus. „Krikščionims leidžiu Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas. Lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą.” Berods, skamba labai šiuolaikiškai?

Yra suprantama, kad kiekvienas žmogus turi teisę į asmeninį apsisprendimą, kokia forma pagarbinti Viešpatį Kūrėją. Tačiau vis tik (jeigu norime, kad mūsų Tėvynė Lietuva išliktų bent jau daugmaž tokia forma, kokią ją žinome dabar) – dalis sąmonėjančių žmonių privalėtų atsigręžti į protėvių išmintį, prisiminti ir savaip pagerbti žemės šaknis taip, kaip kiekvienam pataria jo širdis. Ir tai netrukdo kartu būti jogu ar sufijumi, krikščioniu ar teosofu. Protėvių dvasia nekelia sąlygų. Ji tyliai kviečia.

Gal kiek geriau situaciją atskleis Himalajų Mokytojų citata iš paskutiniosios mūsų piligriminės kelionės – jatros į Indiją.

„Jie, Indijos ir visos Žemės Šventieji, yra šios žemės druska, nuostabūs mūsų pagalbininkai. Jie palaiko visos žmonijos gają (evoliuciją). Dirbdami su mumis, kiekvienas atlieka tik jam žinomus ir suprantamus uždavinius. Jeigu jie išnyktų, tai būtų signalas Pasaulio Dvasiai, kad šis žmonijos gajos etapas baigėsi, viskas būtų sunaikinta ir prasidėtų iš naujo, nauja kokybe.”

Taigi, turime patys siekti dangaus, tvirtai stovėdami ant šios žemės, turime tapti signalinėmis ugnimis Pasaulio Dvasiai. Šios ugnys savo gyvenimais, savo sąmoningumu sakytų: Lietuvos Dvasia yra gyva čia gyvenančių žmonių širdyse ir protuose! Lietuvos Dvasia liks čia tol, kol bus gyvas bent vienas žmogus, tai išspinduliuojantis. Jei tokių nebeliktų – šalis stipriai pasikeistų, ateitų kitos formos ir kitokie žmonės. Lietuvos Dvasia negali egzistuoti, neįžeminta fiziniame lygmenyje per žmogų. Toks įstatymas.

Gera vieta tuščia nebūna. Tačiau viskas priklauso nuo mūsų. Galime imti pavyzdį iš indiškosios megakultūros atstovų – jie ištikimai atsidavę protėvių tikėjimams ir tradicijoms. Kiekvienas šventasis ir mokytojas pirmiausia tarnauja savo šalies žmonėms, savo vaikams – o jau po to visiems kitiems. Jei mokytojas stiprus – šilumos užtenka visiems. Tačiau, kaip taisyklė, šie žmonės yra stipriai suaugę ir neatskiriami nuo indiškosios kultūros ir dvasinių tradicijų.

Jiems paprasčiau, ši tradicija juos pasiekė gyvąja perdava, – gal kažkas pasakytų. Tačiau ir mes galime girdėti protėvių balsus ir būti jų pamokyti. Tai yra atviras laukas gyvenimui ir kūrybai per širdies atvėrimą. Tai yra įmanoma. Jei dar negalite išgirsti – tikėkite ir švarėkite. Valanda ateis.

Taip ir darykime.

2011 10 10  Vilnius

www.yogi.lt